Zervynų kaimas formavosi atokiai nuo kitų gyvenviečių. Iki šiol turimais duomenimis istoriniai rašytiniai šaltiniai Zervynas pirmą kartą mini 1742 m. Merkinės bažnyčios gimimo metrikų knygose. Per 1742 –1748 metų laikotarpį Zervynose buvo užregistruota 10 naujagimių, o 1752-1761 metais 27 naujagimiai. Šie duomenys rodo, kad XVIII a. Zervynos buvo nemažas kaimas ir, aišku, šioje vietoje jis buvo įsikūręs žymiai ankščiau. XVIII a. Zervynos priklausė dviem skirtingiems administraciniams vienetams: dešinysis Ūlos krantas ir sodybos – Varėnos seniūnijai ir dvarui, [...]Zervynų kaimas formavosi atokiai nuo kitų gyvenviečių. Iki šiol turimais duomenimis istoriniai rašytiniai šaltiniai Zervynas pirmą kartą mini 1742 m. Merkinės bažnyčios gimimo metrikų knygose. Per 1742 –1748 metų laikotarpį Zervynose buvo užregistruota 10 naujagimių, o 1752-1761 metais 27 naujagimiai. Šie duomenys rodo, kad XVIII a. Zervynos buvo nemažas kaimas ir, aišku, šioje vietoje jis buvo įsikūręs žymiai ankščiau. XVIII a. Zervynos priklausė dviem skirtingiems administraciniams vienetams: dešinysis Ūlos krantas ir sodybos – Varėnos seniūnijai ir dvarui, o kairysis- Kaniavos seniūnijai, girininkijai ir dvarui. XVIII a. antroje pusėje abiejose Ūlos pakrantėse Zervynų kaime, buvo 10 dūmų ir maždaug apie 100 gyventojų (skaičiuojant vidutiniškai po 10 žmonių viename ūkyje). XIX a. mažai didėjo atskirų ūkių skaičius. XIX a. antroje pusėje Zervynose sparčiai pradėjo irti didžiosios šeimos- draugės, ūkiai skaldėsi, smulkėjo. 1909 m. čia jau buvo 37 atskiri ūkiai, pagal oficialius registrus valdę 1229 dešimtines žemės. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje susiskaidžiusių Zervynų kaimo sodybų skaičius mažai pakito iki šių dienų. Dabar Zervynose yra 52 sodybos.
Pragyvenimo šaltiniai
Nederlingos ir smėlėtos yra Zervynų žemės, todėl žemdirbystė čia nebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, bitininkyste, taip pat miško gėrybių rinkimu, žvejyba.
Bet ypač plačiai buvo žinomi Zervynų bitininkai drevininkai. Čia nuo seno bitės medų krovė šių miškų uoksuose, o vėliau žmogaus padirbtose tinkamesnėse dravėse. Tam tikslui tinkamų dravėms įrengti medžių viršūnė buvo nupjaunama, siekiant, kad medis ne aukštėtų, bet storėtų. Medų dravėse kopinėti buvo naudojamos specialios priemonės – geiniai. Iki šiol Zervynose dar yra senųjų geinių ir žmonių, mokančių jais laipioti.
Kartu su bitininkyste pragyvenimui didelę reikšme turi miško gėrybės – grybai ir uogos. Čia grybai auga nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudenio. Ypač didelę paklausą turi baravykai ir voveruškos. Jau XIX a. Džiovinti baravykai buvo vežami į Vilnių, Varšuvą, Peterburgą. Šiuo metu grybai ir Dzūkijos miškų yra eksportuojami į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, JAV, Izraelį ir kt. Iš uogų yra Bruknių, spanguolių, girtuoklių, mėlynių. Ne maža apylinkės miškuose nuo seno surenkama vaistažolių – čiobrelių, jonažolių, valerijonų ir kt.
Kaimo planavimas ir užstatymas
Zervynos yra tipingas Dzūkijos miškų smėlėtuose skynimuose, prie Ūlos ir Pavilnio upelio pakrančių įsikūręs didelis grupinis kaimas, kurio išplanavimą veikė vietos natūralios gamtinės sąlygos: vanduo, žemės reljefas, derlingi paupių kloniai. Kaimas kūrėsi savaimingai. Jo planas ir statybos nebuvo dėsningai sutvarkytos pagal valakų reformos nuostatus. Gyvenvietės teritorijos situacija, jos plotas ir reljefas buvo netinkamas skirstyti žemę rėžiais, ji buvo padalinta įvairaus dydžio ir formos sodybiniais sklypais. Kampais užsisukanti balto žarstomo smėlio gatvė pravingiuoja šiuo žemės ruožu. Ji yra vienijanti visas sodybas kompozicinė ašis, nuo kurios kiemų gilumoj įvairiomis perspektyvų erdvėmis išdėstomi skirtingų funkcijų ir tūrių trobesiai. Gatvės link trobesiai statomi įvairiai: galais, šonais, kampais, priklausomai nuo sodybos padėties, ploto ir reljefo. Sodybiniai pastatai daugiausia koncentruojami vienoje gatvės pusėje, bet ten, kur juos kartu išdėstyti neįmanoma, kluonai it tvartai perkeliami į kitą gatvės pusę. Tokia Zervynų sodybų trobesių situacija nėra valakų sistemos padarinys, o vietos reljefo sąlygų rezultatas.
Sodybos ir jų grupės
Ilgalaikė socialinė – ūkinė tradicija veikė sodybų planą ir užstatymą, trobesių skaičių sodybose. Ūkiniai trobesiai Zervynose statomi stačiakampio konfigūracijos, nedidelių matmenų, nes juos neretai stato patys šeimos nariai, nekviesdami meistrų. Dėl to grupinių sodybų kiemai pakraščiais turi daug atskirų trobesių ir gana glaudžiai apstatyti. Tokiose grupinėse sodybose su bendrais kiemais trobesiai išdėstomi pagal jų funkcijas: vienoje eilėje arba priešpriešais, netoli arba priešais juos jas maži svirnai, tvartai darniai siejami vienas su kitu ir iš dalies formuoja ūkinį kiemą. Sodybos gilumoje lieka vieta erdviai kluonienai, kur į eilę rikiuojasi skirtingų tūrių ir formų kluonai. Sodybos trobesiai statomi beveik pagal perimetrą apie kompaktišką netaisyklingo stačiakampio ploto kiemą, kartais tvartais atskiriant kluonus – svarbią ūkinę sodybos dalį. Trobesiai sodybose išdėstomi laisvai, bet jų kompozicija darni ir vieninga. Atskirų šeimų pastatai yra išblaškyti po visą grupinę sodybą, bet užtat yra vieningas visos sodybos komplekso planas ir užstatymas. Didelę reikšmę Zervynų kaimo išraiškai, jo glaudžiam ryšiui su aplinka, visu paupio kraštovaizdžiu, kloniu, smėlynų lygumomis ir pušynais turėjo želdiniai. Jie nebuvo gausūs ir įvairūs, bet visada vieningai susiję su grupinių sodybų kompleksais.
Trobesių konstrukcijos
Pagrindinės trobesių konstrukcijos dalys – pamatai, sienų rentiniai ir stogas – Zervynose panašūs į kitų Dzūkijos vietų. Senesniųjų trobesių pamatinis vainikas guldomas ant žemės arba dedamas ant medinių trinkų, kurių aukštis derinamas pagal reljefą: jos yra 30-45 cm. aukščio, ir 25-35 cm skersmens. Nuo XX am. antrojo ketvirčio pirkiose pradėta daryti 20-30 cm aukščio akmens pamatai sujungti kalkių skiediniu.
Trobesių sienos renčiamos iš pušinių rastų: ūkiniams pastatams – iš apvalių, pirkioms ir iš dalies svirnams – iš aptašytų ir apipjautų rastų. Rąstai yra 30-35 cm storio. Trobesių stogai daugiausia yra paprastos gegninės konstrukcijos. Stogų gegnių atramos yra pagegniniai rąstai, į kuriuos įleidžiami gegnių drūtgaliai. Zervynų kluonuose sutinkama vienos eilės pėdžių konstrukcija yra kluonuose su šoniniais įvažiavimais (10 ir 24 sodybų kluonai). Stogai Zervynose buvo dengiami šiaudais, meldais arba malksnomis (skiedromis). Tarybiniais metais dauguma stogų buvo uždengti šiferiu. Restauruojant sodybas, po 1990 m stogai buvo dengiami meldais arba malksnomis.
Apie 90 procentų Zervynų kaimo trobesių statyti XIX a pabaigoje ir XX a pradžioje, tuo laiku, kai prasidėjo spartus šeimyninių draugių daliojimasis į pavienes šeimas. Tai turėjo įtakos trobesių dydžiui ir skaičiui.
Zervynų kaimo trobesiai yra tipiško plano ir išorės formų, bet sodybose jie skiriasi tūriais, pamatų tūrio ir ilgio santykiais, iš dalies stogų ir sienų proporcijomis, o pirkiose panaudotu dekoru. Grupinėms sodyboms ypač daug įvairumo suteikia skirtingas pastatų grupavimas, skirtingos kiemų formos ir įvairiai susiklosčiusios sodybų kompozicinės ašys, perspektyvos, masteliai ir tarpusavio nuotolių santykiai.
Iš mažųjų statinių paminėtinos tvartų pasieniais visada esančios nedidelės vienodų formų karkasinės lentų išvietės, kiemuose stovintys šuliniai su velėnomis ir stogeliais, soduose esantys kelminiai ir vėliniai aviliai, taip pat sodybose ar prie gatvės iškylantys aukšti stogastulpiai, kryžiai. Tvoros Zervynose yra neatskiriama sodybų kompleksų dalis. Jomis sodybos atitveriamos nuo gatvės, nuo kaimynų kiemo ir nuo daržų Ūlos klonyje. Tvoros yra medinės. Dominuoja skeltų lentelių tvoros, turinčios 1-1,5 m aukščio. Ilginės sukaltos iš horizontalių karčių ir siekiančios 1-1,1 m aukščio. Vartų formos paprastos. Dažniausiai jie neaukšti, sukalti iš horizontalių lentelių, karčių. Varteliai sukalti iš statmenų lentelių.
Aplamai, kalbant apie Ūlos pakrančių gyvenviečių pažymėtina, kad tai yra XIXa bei XX a pirmojo ketvirčio statyba. Aišku senųjų liaudies architektūros poveikis ryškus ir XX a antroje pusėje statytuose trobesiuose. Jie išlaiko tradicines formas ir darniai įsijungia į gyvenvietę, nedarko senojo vientiso gyvenvietės kompozicijos ansambliškumo, pastatų ryšio, mastelio, proporcijų.
Visoms Ūlos pakrančių ir artimų jai vietų gyvenvietėms yra būdingos grupinės sodybos su erdviais bendraisiais kiemais. Tokios grupinės sodybos su bendrais kiemais yra Kašėtose, Mančiagirėje, Žiūruose, Trakiškiuose, Krokšlyje, Marcinkonyse ir Lynežeryje. Tai originalus sodybų užstatymas, rodantis bendruomeniškumo principą, o kartu ir gerą prisitaikymą prie vietos. Dėsningai ir apgalvotai gyvenvietės yra žmogaus rankų įjungtos į natūralų gamtos grožį ir dėl to tampa darniais ir veiksmingais kraštovaizdžio komponentais.
Zervynų kaimas savo situacija sodybų išplanavimo ir užstatymo būdais, trobesių tipais bei jų architektūriniu charakteriu sudaro vieningą Ūlos pakrantės gyvenviečių statybos kompleksą. Savo ruoštu šių vietų architektūra yra artima visos Dzūkijos miškingų ir smėlėtų vietų liaudies architektūrai. Konstrukcijomis, planais ir išorės formomis Zervynų trobesiai panašūs į artimų Baltarusijos vietų pastatus. Beveik vieningą architektūros kompleksą sudaro Ūlos pakrančių gyvenvietės su pietvakarių Baltarusijos senesniaisiais lietuviškais kaimais, kuriuose (pvz: Rodunės apylinkėse) XIX a ir XX a pradžioje dažnai statydavo Ūlos pakraščių meistrai.
Zervynos – tai kaimas ypač tinkamas poilsiui ir aktyviam turizmui. Vaizdingos Ūlos pakrantės labai patrauklios poilsiautojo akiai.www.zervynukaimobendruomene.lt
